Tėvynė...

Žmonės panašūs. Išvaizda, charakteriu, gyvenimo būdu ir net gi jausmais. Kiekvieną rytą, metų metais, eidamas svetimo miesto gatve, emigranatas mąsto apie tai, kad jį supa ne jo tėvynės medžiai. Liūdi, jog girdi ne įprastą ausiai šneką. Minutei sustoja, gaudo beriamus žodžius. Su giliu atodūsiu ieško to širdžiai mielo bei brangaus šnekesio. Nusivylimas. Deje ne šiandien. Gal būt rytoj, o gal... Sustingsta, kai iš begalės murmesių, išgirsta lietuviškai tariamus žodžius. Pribėga, paspaudžia ranką ir džiaugiasi. Dabar bent sekudei, maža dalelytė tėvynės yra čia - tarp jų - netikėtai susitikusių gatvėje lietuvių. Lietuvių, beprotiškai džiūgaujančių, jog taip trumpam, bet taip giliai gali jausti Tėvynės dvasią.